Seniai seniai, dar Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, Švento Stepono bažnyčios apylinkės jau prieskoniais kvepėjo ir vaismedžiais žaliavo. Tąsyk sodą puoselėjo čia gyvenusios vienuolės Mariavitės.

Bet anot legendos, sodą čia užsėjusios visai ne vienuolės, o dar seniau Vilnių lankę tolimų kraštų didikai.

Mat čia, pat prie bažnyčios ir didingi Vilniaus miesto vartai buvę. O pro juos žengę didikai trumpam čia sustodavę – po ilgo kelio persirengti ir karališkiems vizitams pasiruošti. Sako, taip sodas ir užsisėjęs – didikams besirengiant iš kišenių sėklos krisdavo, ir į sodo derlingą žemę sudygdavo.